Veislė: Auksaspalvis retriveris
Anglų kalba: Golden Retriever
Kilmė: Jungtinė Karalystė
Dydis: Didelių šunų grupė
Veislės grupė: Sportiniai šunys
Ilgaamžiškumas: 10 – 13 metų
Ūgis: Kalė 55 – 57 cm; Patinas 58–61 cm
Svoris: Kalė 24.8 – 29.6 kg; Patinas 29.3–35 kg
Spalvos: Auksinis, tamsiai geltonas, šviesiai geltonas
Kilmės istorija – manoma, kad auksaspalvių retriverių veislė buvo išvesta XIX a. pabaigoje, sukryžminus šviesius lygiaplaukius retriverius su jau išnykusiais vandens tvid spanieliais. Pirmieji auksaspalviai parodoje sudalyvavo 1908 m.
Išvaizda – kailio spalva gali būti nuo kreminės iki auksinės, kuri su amžiumi šviesėja. Kailis gali būti lygus arba banguotas su tankia, neperšlampama pavilne. Viršugalvis platus, nukarusios ausys vidutinio ilgumo, prasidedančios maždaug akių aukštyje. Šunys pasižymi maloniai žvelgiančiomis tamsiomis akimis su tamsiais apvadais. Šis šuo buvo išvestas pašautiems vandens paukščiams atnešti, todėl jo nasrai švelnūs, retai kada grybšteli ar įkanda. Snukio gale – stambi juoda nosis. Tamsios lūpos atvėpusios. Kūnas tvirtas, stiprus ir raumeningas. Priekinės kojos su vešliomis plaukų nuokaromis, o itin raumeningas užpakalines kojas dengia stora oda ir tankus kailis.
Auksaspalvių retriverių kailis su pavilne, todėl jį dažnai reikia šukuoti.
Charakteris ir elgesys – Auksaspalvis retriveris yra ramus, meilus, švelnus, draugiškas, jautrus, budrus ir romus šuo. Labai draugiški su vaikais. Lengvai dresuojamas. Kadangi auksaspalviai retriveriai buvo išvesti tarnauti žmonėms, jam būtinas protinis ir fizinis aktyvumas. Šiems šunims patinka sportuoti, tai padeda išlaikyti gerą formą, vystyti raumenis, be to, jie labai mėgsta maudytis vandens telkiniuose. Tai protingi šunys, kurie labai dažnai dresuojami akliesiems ir žmonėms su negalia prižiūrėti. Yra linkę nereaguoti į pašalinius garsus, aplinką ar svetimus žmones.
Daugiau:
Veislė: Biglis
Anglų kalba: Beagle
Kilmė: Jungtinė Karalystė
Dydis Mažų šunų grupė
Veislės grupė: Skalikai
Ilgaamžiškumas: 11-15 metų
Ūgis: 33–41 cm
Svoris: Patinas 10–11 kg; Kalė 9–10 kg
Spalvos: trispalvis, baltas su ruda, tamsiai raudonas su balta, geltonas su balta, oranžinis su balta
Kilmės istorija – pirmą kartą apie mažuosius skalikus žinių randama 1481 m. XVI a. šie šunys tapo ypač vertinami Anglijos aristokratijos. Karalienė Elžbieta I išvedė ypatingai mažų, nesiekiančių nei 20 cm, biglių tipą. Iki XIX a. anglų aristokratija tobulino šią mažųjų skalikų veislę. 1879 m. buvo pristatyta kalytės Barmaid išvaizda, kuri beveik atitiko šių dienų biglio standartą. 1891 m. bigliai pirmąkart dalyvavo parodoje. 1890 m. Anglijoje įkurtas Anglijos biglių klubas. Nuo klubo įkūrimo prasidėjo veislės standartizavimas. XIX a. antroje pusėje bigliai buvo nuvežti į Prancūziją, kur tapo viena populiariausių veislių. Po Pirmojo pasaulinio karo 1920 m. įvykusioje šunų parodoje nebuvo nė vieno biglių veislės šuns. Iš kilo grėsmė biglių išlikimui. Tikrojo populiarumo veislė sulaukė tik XX amžiaus pabaigoje. Kūrėsi veislynai, bigliai buvo nuvežti į Ameriką, kur tapo itin populiarūs. Ši veislė dabar labai vertinama Suomijoje, Danijoje, Vokietijoje.
Išvaizda – savo dydžiu bei išvaizda įvairiose šalyse gali būti skirtingi. Biglis pasižymi tvirtu kūno sudėjimu: vidutinis, kai gili krūtinė su elastingais šonkauliais, tvirtos ir raumeningos šlaunys, kietos, sugniaužtos letenos labai tvirtais padais. Nosis būna juoda arba rudai rausva, vidutinio ilgio, masyvi, be raukšlių. Lūpos nukarusios, kailis lygus. Akys tamsiai rudos arba riešuto spalvos, pakankamai didelės, išraiškingos. Ausys ilgos, gale užapvalintos. Kaklas ilgas, lengvai išlenktas.
Charakteris – Biglių veislės šunys labai nepriklausomi ir savarankiški. Jie pasižymi nuoširdumu, draugiškumu, džiaugsmingumu ir meile visiems šeimos nariams. Tai labai nuovokus ir išradingas šuo. Dresuojant šios veislės šunis reikia daug kantrybės. Bigliui būtinas pastovus bendravimas su šeimos nariais, jo negalima ilgam palikti vieno, nes tai gali turėti įtakos biglio psichikai. Bigliui, kaip medžiokliniam šuniui, būtina daug judėti. Nejudėdami bigliai tunka. Be to, dažniausiai rekomenduojama nepaleisti biglio nuo pavadėlio, nes užuodęs pėdsaką biglis ieško gyvūnų ir neretai pasiklysta. Biglis yra gana stiprus – jaunesni vaikai gali šio šuns neišlaikyti už pavadėlio. Šios veislės šunys labai myli ne tik vaikus, bet ir naminius gyvūnėlius, net kates.
Priežiūra – Biglio kailio priežiūra nesudėtinga. Nerekomenduojama dažnai maudyti. Pakanka retkarčiais perbraukti kailį rankšluosčiu ar šukomis, skirtomis trumpaplaukiams šunims. Daugiau dėmesio reikėtų skirti biglio ausims bei akims.
Daugiau:
Veislė: Buldogas
Anglių kalba: Bulldog
Kilmė: Jungtinė Karalystė
Dydis: Vidutinių šunų grupė
Veislės grupė: Pinčeriai ir šnauceriai, molosai ir šveicarų kalnų šunys.
Ilgaamžiškumas: 8 – 12 metų
Ūgis: Kalė: 31 – 40 cm; Patinas: 31 – 40 cm
Svoris: Kalė: 22 – 23 kg; Patinas: 24 – 25 kg
Spalvos: gelsvai rudas, raudonas, raudonas su balta, gelsvai rudas su balta, pilkai tigrinis, tigrinis su balta
Buldogai – šunų veislių grupė. Yra kelios buldogų veislės: amerikiečių buldogas, anglų buldogas, prancūzų buldogas, senasis anglų buldogas ir kt. Buldogai Anglijoje pradėti auginti XVIII a. pr. Anglijoje šie šunys buvo naudojami medžioklėje ir žaidynėse. Buldogas puldavo galingą jautį, dantimis įsikabindavo į snukį ir tampydavo jį tol, kol jautis netekdavo jėgų. Todėl šunys buvo pavadinti buldogais (angl. bulldogs – jaučių šunys). 1835 metais Anglijos parlamentas priėmė įstatymą, draudžiantis tokias kruvinas dvikovas. Priėmus įstatymą, buldogai tapo nemadingi ir net ėmė nykti. Tik XIX a. jais buvo vėl susidomėta ir atnaujintas jų veisimas.
Šiuolaikinis amerikiečių buldogas – jauna veislė. Spėjama, kad pirmieji buldogai į Ameriką atkeliavo su pirmaisiais naujakuriais iš Anglijos. Jie išliko ir buvo veisiami JAV pietinių valstijų fermose. Buldogas buvo nepakeičiamas ūkininkų pagalbininkas, prižiūrėdavo gyvulių bandas, dalyvaudavo šernų medžioklėse, saugodavo ūkį.
Temperamentas – Buldogas trokšta supratimo ir meilės, už kurią šeimininkams atsako prisirišimu ir draugyste. Tam tikras buldogo nepasitikėjimas žmonėmis ir dominavimas prieš kitus šunis leistinas. Įprastai buldogas nėra nei per bailus, nei per agresyvus žmonių ir kitų šunų atžvilgiu. Kartais pasitaiko ir per agresyvių, ir per mažai temperamentingų šunų. Dėl savo išskirtinės išvaizdos ir darbinių savybių, buldogas gali būti tiek geras kompanionas, tiek puikus darbinis šuo. Lengvai dresuojamas. Buldogai mažai loja, pirmenybę teikia tyliam puolimui. Šios veislės išskirtinė savybė – neįtikėtina ištikimybė šeimininkui. Šis šuo gali paaukoti savo gyvybę gindamas bet kurį savo „šeimos“ narį. Jautrūs ir supratingi mažiems vaikams.
Kailis – trumpas, ne ilgesnis nei 2,5 cm, gali būti švelnaus ir šiurkštaus tipo.
Kūnas – atletiški, temperamentingi, tvirto kūno. Tai labai ištvermingas ir patikimas šuo. Patinai stambesni už pateles. Galva santykinai didelė ir plati bendros struktūros ir kūno atžvilgiu, plokčia. Tarp akių ryški duobelė. Galva raumeninga, atsikišusiais skruostais. Akys apvalios formos, vidutinio didumo, plačiai išdėstytos. Geriausiai vertinamos juodos ar tamsiai rudos spalvos. Teikiama pirmenybė juodiems pigmentiniams apvadams aplink akis. Buldogai turi galingą raumeningą žandikaulį, jų lūpos storos, bet nenukarusios. Teikiama pirmenybė juodo pigmento lūpų apkraštavimui. Nosis juodos spalvos arba ruda ir pilka. Ausys vidutinio dydžio, nuleistos pirmyn arba rožės žiedlapio formos. Kaklas ypač raumeningas, vidutinio ilgio. Pečiai raumeningi, o plačios mentė sukuria didelės jėgos įspūdį. Uodega stora ties pagrindu ir plonėjanti į galą, gali būti kirpta.
Daugiau:
Veislė: Jorkšyro terjeras
Anglų kalba: Yorkshire Terrier
Kilmė: Jungtinė Karalystė
Dydis: Mažieji šunys
Ilgaamžiškumas: 13-16 metų
Ūgis: 19 – 22 cm
Svoris: 1,8 – 3,2 kg
Spalvos: juodas su rudu, mėlynas su rudu, juodas su geltona, tamsiai mėlynas su geltona.
Jorkšyro terjeras – dekoratyvinių šunų veislė, išvesta apie 1800 m. Anglijoje. Manoma, kad škotų audėjai pasiėmė mažus terjerus emigruodami į Škotijos į Jorkšyrą ir Lankašyrą 1850 metais. Šie škotų terjerai ir buvo vadinami Halifakso terjerais, pradėti veisti su vietos mažais terjerais. 1861 metais dalyvavę parodoje kaip škotų terjerai šie šunys buvo pervadinti Jorkšyro terjerais. Jorkšyro terjero plaukas yra kaip žmogaus, todėl jį gali auginti net gyvūnams alergiški žmonės.
Temperamentas – Jorkšyro terjerai yra žavingi ir inteligentiški, nepaisant jų mažo dydžio, jie pasižymi drąsa, ištikimybe ir prieraišumu. Mėgsta ilgus pasivaikščiojimus, bet būna laimingi lakstydami ir mažame sode ar namuose. Svarbu, kad šunelis turėtų pakankamai žaislų ir užsiėmimų. Ryžtingai gina savo teritoriją, turi aštrią klausą, ir praneša savo šeimininkui net apie patį tyliausią įsibrovėlį. Gali būti labai triukšmingi.
Kūnas – mažas, labai proporcingas, nugara palyginus trumpa.
Kailis – šuns kailis ilgas, tolygiai krenta abiejose pusėse. Standartinė spalva – tamsaus plieno mėlynumo arba sidabro mėlynumo. Kailis ant krūtinės sodrios, ryškios gelsvai rusvos spalvos. Jorkšyro terjero kailis nesišeria ir neturi pavilnės, todėl jie tinkami alergiškiems žmonėms ir tiems, kurie nemėgsta šėrimosi.
Judėjimas – jei norite, kad jūsų Jorkšyro terjeras būtų sveikas ir tvirtas, jį reikia kasdien treniruoti. Jiems labai patinka vaikščioti, todėl šie šunys gali eiti labai didelius atstumus. Trumpo pasivaikščiojimo bus gana, jei jo metu leisite šuneliui pauostinėti ir pažaisti.
Daugiau:
Veislė: Labradoro retriveris
Anglų kalba: Labrador Retriever
Kilmė: Jungtinė Karalystė, Kanada
Dydis: Vidutinių šunų grupė
Ilgaamžiškumas: 10-13 metų
Charakteris: švelnus, protingas, geros, mielas, mokantis bendrauti, judrus.
Ūgis: Patinas 56–62 cm; Kalė: 54–60 cm.
Svoris; Patinas: 30–36 kg; Kalė: 25–32 kg.
Spalvos: juoda, ruda, įvairių atspalvių geltona
Plačiai paplitusi nuomonė, kad labradoro retriveris yra kilęs iš Niūfaundlendo salos, kur ˛žvejai augindavo panašius į retriverius šunis, padėdavusius žvejyboje. Labradoro retriveriai mėgsta vandenį, o jų kailis yra atsparus atšiauriam orui. Jų uodega lyginama su ūdros, nes yra panašios formos ir pabrėžia visą šuns kūną. Palyginti tai nesena veislė.
Pirmasis labradoro retriverių klubas įkurtas 1916 m., geltonųjų labradorų – 1925 m. Dabar labradoro retriveriai yra populiarūs visame pasaulyje. Auginami kaip šeimos šunys, gali būti išdresuoti padėti neįgaliesiems.
Elgesys ir temperamentas: Labradoro retriveris yra puikaus temperamento šuo. Mėgsta judėti, plaukioti. Lengvai prisitaiko įvairioje aplinkoje, yra atsidavę savo šeimininkui ir labai mylintys. Labai protingi, greitai mokosi. Yra paklusnūs, nori kuo labiau įtikti savo šeimininkui. Taikios prigimties, niekada nerodo agresijos ar pernelyg didelio drovumo.
Išvaizda: Tvirto kūno sudėjimo, aktyvus, o tai užkerta kelią nutukimui. Kaukolė plati, krūtinė ir šonkauliai gilūs, platūs. Nosis plati, šnervės gerai išsivysčiusios, snukis masyvus. Nasrai vidutinio ilgio, stiprūs kaip ir dantys. Akys vidutinio dydžio, rudos arba šviesiai rudos spalvos. Ausys arti viena kitos, išaugusios labiau į nugarinę dalį. Kaklas stiprus. Uodega prie pagrindo stora, link galiuko plonėjanti. Uodegos plaukai neilgi, bet tankūs. Pečiai ilgi, stiprūs.
Kailis: Kailis trumpas, tankus, nebanguotas ir nepūkuotas, palyginti kietas paliesti. Atsparūs klimato pokyčiams. Gali būti juodos, geltonos (nuo šviesiai kreminės iki lapės rudumo) arba šokoladinės spalvos. Leidžiama balta dėmė ant krūtinės.
Sveikata: šios veislės šunys linkę į klubo sąnario displaziją.
Daugiau:
Veislė: Pudelis
Anglų kalba: Poodle
Kilmė: Vokietija, Prancūzija
Dydis: Mažieji šunys
Veislės grupė: žaisliniai, nesportiniai šunys
Ilgaamžiškumas: 12 – 15 metų
Ūgis: 25 cm
Svoris: 2 – 5 kg
Spalvos: margi, juodi, raudoni, pilki, mėlyni, rudi, balti, abrikosiniai
Pudelių kilmė iki šiol nėra aiški. Apie juos prirašyta daug skirtingų pasakojimų. Manoma, kad pudelių protėviai buvo medžiokliniai šunys ir aviganiai. Plačiai paplitusi nuomonė, kad pudelio protėvis yra trumpaplaukis prancūzų pointeris, kurį į Europą iš Afrikos atvežė maurai. Rašytiniuose šaltiniuose pudeliai pradedami minėti XV amžiuje, bet iš piešinių sprendžiama, kad ši veislė egzistavo jau XIV amžiuje ar net dar anksčiau. Seniau D. Britanijoje pudelis buvo laikomas medžiokliniu šunimi, o kitose šalyse (Vokietijoje, Rusijoje, Olandijoje, Belgijoje) ši veislė išpopuliarėjo XV a. Teorija, kad pudelio protėvis yra trumpaplaukis prancūzų pointeris kyla iš to, kad iki 1930 m. pudelis buvo vadinamas prancūzišku šunimi, o dabartiniai pudeliai galutinai susiformavo taip pat Prancūzijoje.
Temperamentas – Pudeliui būdinga elegancija, aristokratiškos manieros, didybė. Jis lengvai dresuojamas, laikomas vienu protingiausiu pasaulio šunų. Šio tipo šunys yra įvairiapusiai – puikiai prisiderina ir prie tingaus, ir prie aktyvaus šeimininko gyvenimo būdo. Nuolat straksi, juda, šokinėja. Mėgsta turėti daug veiklos. Pudelio būdo bruožai taip pat priklauso ir nuo jo dydžio. Didieji pudeliai paprastai yra ramesni, mažieji – labiau padūkę.
Kūnas – Pudelis yra vidutinio dydžio, proporcingai sudėtas šuo. Pagal dydį pudeliai skirstomi į keturias grupes: Didieji (karališkieji), kurių ūgis ties gogu 45-58 cm; Mažieji, kurių ūgis ties gogu 35-45 cm; Nykštukiniai (miniatiūriniai), kurių ūgis ties gogu 28-35 cm; Žaisliniai, iki 28 cm. Galva tiesių linijų, proporcinga kūnui. Nosies galiukas ryškus. Elegantiškas snukis, jo ilgis truputį didesnis už kaukolės ilgį, tvirtas, gerai užpildytas. Lūpos standžios, vidutinio storumo. Perėjimas nuo kaktos iki snukio silpnai išreikštas. Kaukolė ovalios, pailgintos formos. Akys labai ryškios, įkypos. Ausys siekia nosies galiuką, yra prigludusios prie skruostų, plokščios, sunkios, apaugusios tankiomis garbanomis. Kaklas tvirtas, vidutinio ilgio. Mentės pasvirusios, raumeningos, o priekinės kojos tiesios, raumeningos.
Priežiūra – Pudelių kailis yra tankus, bet labai lengvas. Jie nesišeria ir neturi šunims būdingo kvapo. Tankūs šuns plaukai gerai apsaugo nuo drėgmės – plaukams sušlapus, pavilnė lieka sausa. Kadangi jų kailis tankus, jį reikia dažnai šukuoti, maudyti ir kirpti.
Daugiau:
Veislė: Rotveileris
Anglų kalba: Rottweiler
Kilmė: Vokietija
Dydis: Didelių šunų grupė
Veislės grupė: Pinčeriai ir šnauceriai, molosai ir šveicarų kalnų šunys.
Ilgaamžiškumas: 9 – 10 metų;
Ūgis: Patinas: 61 – 68 cm: Kalė: 56 – 63 cm
Svoris: Patinas: 43 – 59 kg; Kalė: 38 – 52 kg
Spalvos: rudas, juodas, rusvas
Rotveileriai – viena seniausių šunų veislių pasaulyje. Jų protėviai buvo gyvulių varovai ir sargai. Viduramžiais Rotveile, Vokietijoje, šie šunys buvo veisiami su vietos aviganiais, kad būtų sukurti rotveilerių metzerhundai – Rotveilo skerdikų šunys. Skerdikai su šiais šunimis varydavo bandas, nes jie būdavo labai ištvermingi – galėdavo eiti pėsčiomis iš miesto į miestą. Rotveileriai dirbo ne tik varovais ir sargais, bet ir pakeisdavo arklius – traukė vežimus, gabeno produktus į turgus. Iškilus grėsmei, gynė šeimininkus ir jų turtą. Kadangi Viurtenbergas buvo prekybinis centras, į jį suplaukdavo šimtai prekybininkų, o kartu ir sukčių bei plėšikų. Iki šiol gyvi pasakojimai, kaip mėsininkai ir kiti prekeiviai pinigus parišdavo rotveilerių pakaklėje, o patys užplūsdavo Viurtenbergo smukles. XX a. pr. Vokietijoje policija nusprendė gausinti tarnybinių šunų gretas, ir tam puikiai tiko rotveileriai. Austrijoje (taip pat ir Lietuvoje bei kitose šalyse) rotveileriai iki šiol dirba sargybiniais šunimis.
Temperamentas – Rotveileriai yra ramūs, lengvai dresuojami, labai ištikimi savo šeimininkams. Pasižymi tvirtu charakteriu, kartais gali būti pavydūs, jeigu dėmesys skiriamas ne jam. Mėgsta smalsauti, yra rimti ir savimi pasitikintys šunys. Jiems reikalingas griežtas auklėjimas ir dresūra, nes kai kurie rotveileriai gali būti agresyvūs. Tokį šunį rekomenduojama auginti tik drąsiems ir savo jėgomis pasitinktiems žmonėms. Rotveileris sugyvena su katėmis ir kitais gyvūnais, bet juos reikia kartu auginti nuo pat mažens.
Kūnas – Rotveilerių krūtinė plati, siekia alkūnes, turi didelius plaučius. Nugara tiesi, nasrai masyvūs, nagai juodi. Akys tik tamsiai rudos, žvilgsnis ramus, protingas. Ausys nulinkusios ir prigludusios prie galvos. Uodega šiems šunims pašalinama iškarto po gimimo.
Kailis – vidutinio ilgumo, tankus, gerai sulaiko vandenį.
Daugiau:
Veislė: Taksas
Anglų kalba: Dachshund
Kilmė: Vokietija
Dydis: Mažų šunų grupė
Veislės grupė: Skalikai
Ilgaamžiškumas: 12 – 15 metų
Ūgis: 20 – 22 cm
Svoris: 7 – 15 kg
Spalvos: juodi, rudi, raudoni, mėlyni, šokoladiniai, juodi su ruda.
Manoma, kad taksų veislė atsirado maždaug XV a. Europoje, bet panašūs į taksus šunys buvo vaizduojami jau senuosiuose Egipto ir Meksikos meno kūriniuose. Spėjama, kad taksas kilo iš trumpakojų skalikų, o šiuolaikiniai taksai buvo išvesti Vokietijoje. Veisiant šunis buvo bandoma gauti mažą, kresną šunį, tinkantį urvinei medžioklei – gaudyti barsukus, lapes. Dabar taksas yra viena populiariausių veislių pasaulyje.
Yra skiriami trijų tipų taksai, kurie skiriasi kailio struktūra: trumpaplaukiai, šiurkščiaplaukiai ir ilgaplaukiai. Kiekvieną iš šių tipų sudaro trijų skirtingų dydžių šunys: standartiniai, nykštukiniai ir triušiniai. Taigi, iš viso yra devynios atskiros taksų veislės, besiskiriančios kailiu, dydžiu ir spalva.
Patys pirmieji taksai buvo švelniaplaukiai, tik vėliau atsirado ilgaplaukių ir šiurkščiaplaukių taksų. Pastarieji lengvai prisitaikydavo prie medžioklės šaltuoju metų laiku. Šiurkščiaplaukiai taksai buvo išvesti sukryžminus švelniaplaukius taksus su terjerais. Ilgaplaukiai – įliejant spanielio ir vokiečių medžioklinio šuns kraujo.
Temperamentas – Taksai yra sumanūs ir supratingi šunys, puikūs pėdsekiai. Pastovaus charakterio, bet nemėgsta grubaus elgesio. Neteisingai auklėjami gali maištauti. Tai energingi, judrūs ir žaismingi šunys, puikiai tinkantys gyventi šeimose. Taksai labai smalsūs, mėgsta vaikščioti, yra drąsūs ir sargūs. Nereikalauja daug priežiūros, pasižymi gera sveikata ir atsparumu.
Kailis – Trumpaplaukių ir šiurkččiaplaukių taksų kailis prigludęs, blizgus, tankus su pavilne. Ant šiurkščiaplaukio takso aiškiai pastebima barzda, švelūs antakiai. Ilgaplaukio takso kailis blizgus su pavilne, ant kaklo ir apatinės pilvo dalies plaukai ilgesni.
Dydis – Ūgis ties ketera: standartinis taksas – patinas: 22 – 27 cm, patelė: 20 – 25 cm, nykštukinis taksas – patinas: 16 – 21 cm, patelė: 14 – 19 cm, triušinis taksas – patinas: 12 – 15 cm , patelė: 10 – 13 cm.
Daugiau:
Veislė: Vokiečių aviganis
Anglų kalba: German Shepherd
Kilmė: Vokietija
Dydis: Didelių šunų grupė
Ilgaamžiškumas: 7-10 metų
Charakteris:Švelnus, protingas, geros nuotaikos, mielas, mokantis bendrauti, judrus
Ūgis: Patinas 60–65 cm; Kalė 55–60 cm
Svoris: Patinas: 22–40 kg; Kalė: 22–40 kg
Spalvos: Dažniausiai rudi su juoda dėme nugaroje.
Vokiečių aviganio, paplitusios po visą pasaulį veislės atstovai išvesti Vokietijoje. Jų protėviai ilgus amžius ganė avis, gynė bandas nuo plėšrūnų. Šiaurės ir Centrinėje Vokietijoje vokiečių aviganiai buvo trumpakojai ir stambūs. Pietų Vokietijoje (Viurtemberge) – žymiai smulkesni ir ilgakojai. Šie šunys buvo kryžminami ir XIX a. pabaigoje jų palikuonys buvo naudojami paieškos ir karo tarnybose. 1899 metais buvo įsteigtas šios veislės klubas – „Verein fur Deutsche Schaferhunde SV.“ ir 1899-09-20 vokiečių aviganių draugija priėmė A. Mejerio ir kapitono Makso fon Stefanyčio aprašytą pirmąjį vokiečių aviganio standartą. Kapitonas fon Stefanyčius ir kiti pasišventę veisėjai sukryžmino ilgaplaukius, trumpaplaukius ir šiurkščiaplaukius vietinius piemenų šunis (iš Viurtenbergo, Tiuringijos, Bavarijos) ir išvedė elegantišką, atliepų, klusnų ir dailų vokiečių aviganį. Šios veislės šunys labai tiko įvairioms tarnyboms, buvo pakankamai atsparūs šalčiui, nereiklūs gyvenimo ir šėrimo sąlygoms. Iki 1915 m. parodose dar būdavo rodomi ir ilgaplaukiai bei šiurkščiaplaukiai šunys. Šiandien daugumos šalių parodose pripažįstami tik trumpaplaukiai. 1976-08-30 Pasaulinė vokiečių aviganių augintojų draugija patvirtino naujausią šios veislės standartą.
Elgsena ir charakteris – išlaikantys pusiausvyrą ir pasitikintis savimi šunys, nuoširdūs, atidūs ir klusnūs. Jie drąsūs, tvirto charakterio ir iš prigimties apdovanoti koviniu instinktu. Šios visos savybės lemia, kad vokiečių aviganis gali būti kompanionu, sarginiu, apsauginiu, tarnybiniu ar ganymo šunimi.
Galva – pleišto formos, proporcinga, ne per sunki ir ne per ilga, ties ausimis saikingai plati. Žiūrint iš priekio ir iš šono kakta šiek tiek iškili, be ar su silpnai matomu įlinkimu viduryje. Galvos kaukolinės dalies ir snukio ilgių santykis yra 1:1. Žiūrint iš viršaus kaukolė nuo ausų srities iki nosies galo proporcingai siaurėja. Perėjimas nuo kaktos link pleišto formos snukio yra silpnai išreikštas. Viršutinis ir apatinis žandikauliai labai stiprūs, gerai išsivystę. Nosies nugarėlė tiesi, lūpos sausos, gerai prigludusios, tamsios spalvos. Nepageidaujamos snukio formos: kumpa, lenkta, išgaubta.
Dantys – turi būti tvirti, sveiki, visas 42 dantų komplektas. Vokiečių aviganis turi žirklišką sukandimą. Tiesus sukandimas, neprikandimas, perkandimas yra ydos, taip pat kaip dideli tarpai tarp dantų. Gilų dantų įsodinimą užtikrina gerai išsivystę stiprūs žandikauliai.
Judesiai – ristūnas. Galūnių kampai ir ilgis pagal standartą yra taip subalansuoti, kad vokiečių aviganis galėtų bėgti risčia kilnodamas užpakalines ir priekines galūnes per korpuso ilgį be esminių pakitimų viršaus linijoje. Bet koks užpakalinių galūnių kampų sumažinimas mažina šuns tvirtumą ir ištvermę, o tuo pačiu siaurina jo panaudojimo galimybes. Esant teisingom korpuso ir galūnių kampų proporcijom, vokiečių aviganio risčia plati, paraleli paviršiui ir sudaro lengvo judėjimo pirmyn įspūdį. Bėgant ramia ir tolygia risčia, galva palenkta į priekį, truputį pakelta uodega, o nuo ausų galiukų per keterą ir nugarą iki uodegos galiuko susidaro minkštai siūbuojanti ir nenutrūkstama nugaros linija.
Kailio spalva – juodas su raudonu, rudu, geltonu ar šviesiai pilku irudžiu. Juodos ir pilkos (tamsiai pilkos) spalvos deriniai. Juoda kaukė. Leidžiamos, bet nepageidaujamos, nedidelės baltos žymės ant krūtinės ar labai šviesi spalva vidinėje galūnių pusėje. Nosies veidrodėlis privalo būti juodas, kokios spalvos bebūtų kailis. Kaukės nebuvimas, šviesios akys, šviesios ar baltos žymės ant krūtinės ir vidinėse galūnių pusėse, šviesūs nagai ir raudonas uodegos galas yra traktuojami kaip pigmentacijos trūkumas.
Daugiau:
Veislė: Vokiečių bokseris
Anglų kalba: Boxer
Kilmė: Vokietija
Dydis: Vidutinių šunų grupė
Ilgaamžiškumas: 9 – 12 metų
Ūgis: Kalė: 53 – 60 cm; Patinas: 56 – 63 cm
Svoris: Kalė: 23 – 27 kg; Patinas: 30 – 34 kg
Spalvos: gelsvai rudas, margas, baltas
Bokseris buvo gautas sukryžminus dviejų tipų mastifus, su kuriais buvo medžiojama viduražiais Vokietijoje. Šie šunys medžiodavo laukinius gyvūnus: šernus, meškas ir elnius. Bokserių protėviai taip pat buvo naudojami bulių kautynėms, kai jos tapo sporto šaka. XIX amžiuje šios veislės buvo sukryžmintos su buldogais ir taip atsirado bokseriai. Ši veislė buvo labai populiari Europoje šio amžiaus pradžioje, bet pirmasis bokseris Britanijos šunininkystės klube (Kennel Club of Great Britain) įregistruotas tik 1933 metais. Žmonės juos mėgsta auginti dėl ramaus charakterio, įgimtos meilės vaikams, puikių gynėjo ir saugotojo savybių.
Temperamentas – Vokiečių bokseris gali būti labai universalus tarnybinis šuo. Jis pasižymi drąsa, jėga, ištikimybe, yra pasitikintis savimi. Turi stabilią nervų sistemą, yra puikus saugotojas ir draugas, bet nepasitiki svetimais žmonėmis. Bokseriai yra lengvai dresuojami, protingi ir tvarkingi šunys. Vis dėlto gali prikrėsti šunybių, jeigu būna ilgai palikti vieni. Jie linksmi, energingi, žaismingi ir smalsūs, nors kartais gali būti užsispyrę ir bailūs. Sutaria su vaikais ir kitais augintiniais.
Kūnas – Bokserių sudėjimas yra tvirtas, atletiškas. Judesiai greiti, energingi. Galva proporcinga korpusui. Apatinis žandikaulis didesnis, atsikišęs, jį dengia storos viršutinės lūpos, snukis trumpas. Kaklas raumeningas ir pakankamai ilgas. Krūtinė siekia alkūnes, jos gylis turi sudaryti pusę šuns aukščio ties ketera. Nugara tiesi, tvirta, plati, raumeninga. Kojos tvirtos. Ausys nukirptos ir pakankamai ilgos. Uodega paprastai nukerpama ir yra pakankamai aukštai, palyginus su nugaros linija.
Kailis – Bokserių kailis trumpas, glotnus, blizgus.
Sveikata – Bokseriai yra linkę į epilepsiją, įvairias alergijas, širdies problemas. Būdami aštuonerių ir daugiau metų amžiaus, dažniau nei kitų veislių šunys, turi auglių. Gali švokšti ir knarkti.
Daugiau: